Paroda „Dialogas su kūnu: Materia Sacra“ pristato Olesės Kekienės tekstilės kūrinius ir bendrakūrybinius darbus, sukurtus taikant dalyvaujamojo dizaino principus. Šis projektas remiasi ilgalaikiu meniniu tyrimu, kuriame tekstilė ir aprangos objektai naudojami kaip priemonės tyrinėti žmogaus santykį su savo kūnu – jo pojūčius, ribas, pažeidžiamumą, palaikymo ir gijimo galimybes.
Šiuolaikinėje mados dizaino praktikoje kūnas dažnai suvokiamas kaip reprezentuojamas, formuojamas paviršius. Ši paroda siūlo kitą perspektyvą: kūną kaip aktyvų, jautrų subjektą, kuriam kuriama, su kuriuo kuriama ir kuris pats dalyvauja kūrybiniame procese.
Čia aprangos objektas nėra baigtinė forma – jis veikia kaip procesinė struktūra, atvira patirčiai, dialogui ir transformacijai.
Svarbi parodos dalis – bendrakūrybiniai tekstilės darbai, sukurti kartu su skirtingomis visuomenės grupėmis, kurioms kūno patyrimas yra ypač reikšmingas: diabetu sergančiais vaikais ir suaugusiais, onkologinėmis ligomis sergančių vaikų, šeimų bendruomenė „Mamų unija“ Šeimos namai, judesio ir šokio praktikais, dizaineriais ir kitais menininkais tyrinėjančiais kūną.
Šios grupės atstovauja skirtingus, tačiau tarpusavyje susijusius santykius su kūnu – kaip mediciniškai prižiūrimu, disciplinuojamu, nuolat stebimu ar sąmoningai puoselėjamu kūrybiniu subjektu.
Dalyvaujamojo dizaino metodai šiame projekte taikomi ne kaip edukacinis ar socialinis priedas, bet kaip esminė kūrybinė strategija. Kūriniai gimsta per bendrus veiksmus: kūno tyrinėjimą su biomechanikos specialiste, šokio edukatore Ieva Ginkevičiūte, savarankų ir grupinį eksperimentavimą, siuvimą, jungimą, kartojimą, judesį, refleksiją. Šie procesai leidžia dalyviams ne tik įvardyti savo patirtis, bet ir jas materializuoti, suteikiant joms formą, svorį ir buvimą erdvėje. Autorystė čia sąmoningai išskaidoma, o kūriniai tampa kolektyvinės patirties liudininkais.
Tekstilė parodoje veikia kaip jautri, įkūnyta medija – reaguojanti į prisilietimą, laiką ir pasikartojantį gestą. Dygsnis, sluoksniavimas, fragmentiškumas tampa ne tik dekoratyviniais elementais, bet patirties žymėmis, fiksuojančiomis kūno ir psicho-emocinių būsenų kaitą. Šie darbai kalba apie palaikymą, prisitaikymą, įtrūkius ir gijimą – ne metaforiškai, o per medžiaginį buvimą.
„Dialogas su kūnu: Materia Sacra“ formuoja erdvę, kurioje susitinka dizainerių kuriamos formos ir jas patiriančių kūnų realybė. Paroda kelia klausimus apie dizaino atsakomybę jautrių visuomenės grupių atžvilgiu ir apie galimybę kurti atjautų, etišką santykį tarp kūrėjo, objekto ir žmogaus kūno. Tai pasiūlymas mąstyti apie tekstilę ir aprangą ne tik kaip estetinį ar funkcinį sprendimą, bet kaip ilgalaikę, palaikančią sąveiką.
Bendrakūrėjų kūriniai kurti tyrinėjant kūną ir jo procesus, vedant dialogą apie kūną remiančius procesus. 12 kūrybinių dirbtuvių, dialogo dalyviai ir kūrėjai:
Ala Tamulienė, Kristina Rauplytė, kūno biomechanikos specialistė, šokio edukatorė Ieva Ginkevičiūtė, Kauno Valdorfo mokyklos mokinės: Ema Kunigonytė, Grytė Strazdauskaitė, Barbora Kildaitė, Upė Želionytė, VDA Mados dizaino ir Mados ir tekstilės studentės: Patricija Palubinskaitė, Ieva Zinkevičiūtė, Natali Bulanovaitė, Liepa Daukšaitė, Rugilė Kralikaitė, Viltė Kiaupaitė, Neringa Kuprytė, Marija Neimantaitė, Medeina Biliūtė, Gustė Danauskaitė, onkologinėmis ligomis sergančių vaikų, šeimų bendruomenė „Mamų unija“ Šeimos namai, LSMUL
Slaugos fakulteto darbuotojai: Jurgita Grigaitė, Paulina, Dalia, Rūta M., Dalia Zaikauskienė, Gediminas Raiča, Aušra Gudanavičienė, Sonata.
Parodos architektės: Ilona Kačerauskienė, Dalia Juškūnienė
Parodos technikas: Martynas Kačerauskas
Grafinis dizainas: @ile.art.studio
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba