Katrīnos Levānes paroda „žagata“
Rugpjūčio 27 d. 18:00 val. kūrybiškumo centre „Prãgiedruliai“ atidaroma latvių tapytojos Katrīnos Levānes paroda „žagata“.
Apie menininkę:
Katrīna Levāne - Rygoje gyvenanti ir kurianti latvių tapytoja. Savo kūryboje ji nagrinėja sudėtingas, kartais nemalonias, tačiau būtinas temas, suteikdama joms fizinę erdvę egzistuoti.
Menininkės kūrybos laukas dažnai plyti tarp mitologijos ir tikrų gyvenimo patirčių, kurios virsta savotiškomis šiuolaikinėmis liaudies pasakomis. Katrīna dažnai derina instaliacijos elementus su tradiciškesne peizažo tapybos prieiga, kurdama darbus, kurie apgaubia žiūrovą ir paverčia jį pasakojimo dalimi.
2025 m. Katrīna baigė Latvijos dailės akademiją ir įgijo tapybos bakalauro laipsnį. Menininkės kūryba įvertinta tarptautiniu mastu - ji yra NOBA 2025 Baltic Young Artist Award Grand Prix laureatė, o konkurse Young Painter Prize 2025 pelnė garbingą paminėjimą (Honourable Mention) ir publikos simpatijų apdovanojimą (People’s Choice Award). Menininkės darbai eksponuoti parodose Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje, Italijoje ir Vokietijoje.
Apie parodą autorės žodžiais
🟤 „Jei būčiau šarka, surinkčiau visus mirguliuojančius atspindžius vandens paviršiuje ir susidėčiau juos į kišenes, kol mano sparnai permirktų taip, kad nebepakiltų skristi.“
Žodis „žagata“ latvių kalboje reiškia šarką. Šis paukštis dažnai siejamas su potraukiu blizgiems daiktams – sakoma, kad juos vagia ir neša į savo lizdą. Latvių tautosakoje šarkos yra naujienų nešėjos. Kartais šis žodis vartojamas ir kaip pašaipus apibūdinimas moteriai, mėgstančiai apkalbas. Tačiau man jis visada skambėjo švelniai ir meiliai.
Kai buvau maža, mama mane vadindavo žagata, nes bet koks blizgantis daiktas mane visiškai užburdavo. Į kišenes rinkdavau jūros stikliukus ir blizgučius, iš kitų pasiskolintus ir taip niekada negrąžintus žiebtuvėlius, žiedus su labiausiai spindinčiais akmenimis. Nuo mažens išmokau įsimylėti beveik viską, ką tik pamatydavau – miesto panoramą, sudužusį stiklą, niūrius lapkričio vakarus. Visa tai galėjo būti nuostabu, jei tik nuspręsdavau tai taip matyti. Ir aš nuspręsdavau.
Kaip žagata moka pastebėti kiekvieną mažą stebuklą, taip ji nori jį ir pasiimti su savimi. Troškimas kaupti, išsisaugoti trumpalaikę laimės akimirką vėlesniam laikui pamažu virsta kaupimu dėl paties kaupimo. Sparnai apsunksta, o daiktai tampa savęs raminimo forma. Galiausiai kišenės tiesiog prisipildo visko, ką myli.
Pakelėje pražydusios snieguolės, žuvų žvynai, mirgantys turgaus šviesoje, tirštas rūkas, slenkantis virš laukų pakeliui į darbą, tėčio daugiaspalviai akiniai nuo saulės, kuriuos visada pasiskolinu. Visa tai nuolat yra šalia – greta visiško bejėgiškumo jausmo.
Ši paroda kviečia pastebėti kasdienybės spindesį, kalba apie subjektyvų gebėjimą pratinti save prie mažų laimės dozių, kurias tik mes patys galime sau suteikti. Apie lėtą, nuoseklų įprotį rinkti tai, ką randame mus supančiame pasaulyje, ir apie tai, kaip kartais tas rinkimas ima mus pačius valdyti.
🟤Parodos atidarymas rugpjūčio 27 d. 18:00 val.
Paroda veiks iki rugpjūčio 27 dienos.
Kūrybiškumo centras „Prãgiedruliai“
Ukmergės g. 59A,
🟤 Parodos lankymas nemokamas.