Imtis tokios mūsiškio meno akiratyje neregėtos žiurkių temos Kornelijų Užuotą pastūmėjo jo akistata su graužikėmis Paryžiuje, kuriame kaip ir daugelyje kitų pasaulio megapolių šie gyvybingi sutvėrimai yra tapę tiesiog kasdienine urbanistinės ekosistemos dalimi.

Įkvėptas meno Mekoje matytų šmirinėjančių žiurkių įspūdžio, prieš dvejus metus tarptautiniame dailės plenere „Šiaulių Monmartro Respublika‘23“ Kornelijus Užuotas sukūrė keturis didžiulius darbus, kuriuose eskiziška linija ant juodu dažu padengtų medžio plokščių buvo ekspresyviai brūkštelėti skuodžiančių žiurkių siluetai. Šie Užuoto kūriniai simboliškai ir linksmai apjungė plenero šaukinį – juodą baltą ir kitas spalvas – su dviem Monmartro lokacijomis. Prancūziška ir šiaulietiška. Jei mąstant apie žiurkes mintys plinta tokiu pačiu greičiu, kaip ir šių gyvūnų populiacija, tai neturėtume stebėtis sužinoję, kad per kelis metus tema išsiplėtojo į dvidešimties žiurkes vaizduojančių darbų ciklą, vertą atskiros parodos.

Pavadintas „Ten gyvena žiurkės“ dailininko kūrinių ciklas šių metų vasario mėnesį buvo eksponuotas Raseinių krašto istorijos muziejuje. Galiausiai, įveikusios beveik 100 kilometrų atstumą žiurkės lapkričio 6 dieną persikėlė į Panevėžio Pragiedrulių kūrybiškumo centro ekspozicinę erdvę. Net ir pirmas bėglus žvilgsnis į čia atvykusius parodos eksponatus atskleidžia ypatingą jų temos ir lokacijos dermę. Tiesa, darnumas charakterizuoja ne vien paveikslų temos bei jų eksponavimo vietos santykį. Žiurkę žinome kaip jokios ribos nepripažįstančią graužikę – jai ne kliūtis nei medis, nei betonas. Todėl savaip „išgraužtos“ Kornelijaus darbų linijos atrodo tiesiog kaip čia buvusios, o rupios betoninės sienos, ant kurių sukabinti darbai, lengvai suvokiamos kaip vizualus žiurkių buvimo liudijimas ir net savotiškas paveikslų tęsinys.

Elektrinis įrankis, lėkęs Kornelijaus paveikslo paviršiumi, siautulingose paveikslų linijose paliko aiškiai matomas ritmines tekstūras. Labai jau panašias į tas, kokias realybėje palieka aštrūs paveikslų veikėjų dantys. Vis dėlto ne tik asociacija čia yra svarbi. Ne mažiau svarbu prisiminti, kad elektrinį įrankį yra sunku valdyti, turint galvoje dar ir tai, kad juo įrėžtos linijos nebegalima nei nutrinti, nei pataisyti. Tiems, kurie nors kartą yra laikę rankose bent jau pieštuką, bandydami nupiešti ką nors judantį, darosi išsyk aišku, kaip nelengva tą padaryti piešiamo objekto nepatikslinus trynimu, nepaslėpus neaiškių, „neįveikiamų“ detalių po tariamašešėlių ar štrichų dėme.

Tai, kad tvirtai suręstos Kornelijaus kompozicijos atliktos išsyk be jokių korekcijų, rodo, jog menininkas yra geras piešėjas, nepaprastai taikliai pagavęs lekiančios, besislapstančios žiurkės charakterį, nepamesdamas iš akių jos anatominių savybių, proporcijų, judesių ypatumų. Tiesa, pastarieji yra perteikti tik lengvomis užuominomis, nes kūrinių jokiu būdu negalima pavadinti nei realistiniais, nei abstrakčiais, nepaisant to, kad juose esama ir siautulingus verpetus primenančių abstrakčių pavidalų, ir aiškiai atpažįstamų graužikų atvaizdų. Kaip ir „išgraužtos“ paveikslų linijos, taip ir paveikslų monochromija kuo puikiausiai akomponuoja temai. Vargu, ar spalvomis žaižaruojanti žiurkių būtis būtų įtikinanti. Tačiau net jeigu Kornelijus būtų ėmęsis ne monochrominės, bet kitokios spalvinės kūrinių raiškos, neabejoju, kad jo koloristinis sprendimas vis tiek būtų vykęs. Taip manyti leidžia personalinėse ir grupinėse parodose matytų dailininko tapybos darbų spalvinis skonis.

Mąstydama apie šią Užuoto parodą, nejučia prisiminiau žiurkes literatūroje – jų ten tikrai daugiau, nei vaizduojame mene. Antai, šiemet režisierius Augustas Gornatkevičius Vilniaus mažajame teatre pastatė Nobelio premijos laureato Gerharto Hauptmanno pjesę „Žiurkės“, į atmintį skverbiasi Migelio Delibeso romanas „Žiurkės“. Tiesą sakant, nėra reikalo vardinti visų prisimintų kūrinių, kad suprastum, jog literatūroje tikras žiurkių gyvenimas retai kada aprašinėjamas. Jo savybėmis apibūdinamas žmonių gyvenimo pilkumas, nuožmumas, pasalūniškumas ir daugybė kitų negatyvių aspektų, kurie šiandien badyte bado akis geopolitikoje, socialinėje pasaulio būtyje.

Garsusis grafiti meistras Banksy, jautriai reaguojantis kartais net ir į mažiausius šioje būtyje vykstančius krustelėjimus, yra teigęs, kad apsirinka manantieji, jog meno kūrinys yra pabaigiamas tada, kada dailininkas padeda teptuką. Priešingai – tai yra kūrinio pradžios akimirka. Paliekant nuošalyje argumentus, kuriais Banksy grindžia savo įsitikinimą ir metę akį į meno istorijos valdas, aiškiai matome, kad paties menininko kūrinį inspiravę impulsai anaiptol ne visada tampa kūrinio turinio ir jo aiškinimo pagrindu. Matydami dėmesio vertą kūrinį, profesionalūs ir neprofesionalūs meno mylėtojai nelyginant rentgenu peršviečia jį visais įmanomais aktualijų spinduliais ir aptikę darbe nors menkiausią rezonansą su laikmečio problemų virpesiais, jais sklidinai pripildo idėjinį turinio rezervuarą. Turint tai omenyje sakyti, kad Užuoto žiurkės, būdamos ekspresyvios, vikrios, pasalūniškos paryžietės drauge yra ir subtilūs bei taiklūs moralinės pasaulio diagnozės ženklai, turime pilną teisę.

Nors Kornelijus nuo pat studijų baigimo metų praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje iki dabar atlieka formalioms jo pareigoms būtinus darbus – yra dirbęs dailės mokytoju Radviliškyje, dėstytoju Šiaulių universitete, universiteto dailės galerijos vadovu, šiuo metu dirba Šiaulių „Laiptų galerijoje“ – laisva menininko kūryba nuo to nenukenčia.

Tad kol jo žiurkės yra ČIA, Pragiedruliuose, jas labai verta pamatyti, patiriant, kaip maloniai glunda prie akies ekspresyvus menininko darbų gaivalingumas, sujungtas su nuosekliais išbalansuotos kompozicijos principais, išgyvenant rimtumą, nuolat persipinantį su lengva ironija arba tiesiog gėrintis parodoje tuo, nuo ko žvilgsnis nenori lengvai atsitraukti.

Teksto autorė: Dr. Dalia Karatajienė