Rezidencija: Greta Grinevičiūtė ir Marija Kavtaradze - Moters santykio su kūnu tyrimas

Greta Grinevičiūtė – viena aktyviausių šiuolaikinio Lietuvos šokio kūrėjų. Ji dirba kaip choreografė, šokėja, aktorė ir šokio kino kūrėja, kuria šiuolaikinio šokio spektaklius, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vilniaus dailės akademijoje. Greta taip pat yra viena šiuolaikinio šokio organizacijos „BE KOMPANIJOS“ įkūrėjų ir meno vadovių. 2025 metais ji tapo pirmąja Lietuvoje šokio meno krypties daktare.

Marija Kavtaradze laikoma viena ryškiausių savo kartos Lietuvos kino kūrėjų. Jos filmai pristatyti tarptautiniuose kino festivaliuose, o naujausias filmas „Tu man nieko neprimeni“ režisierei pelnė geriausios režisierės apdovanojimą prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje. 2025 metais M. Kavtaradzei skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Rezidencijos metu kūrėjos tyrinėjo moters santykį su savo kūnu, jungdamos choreografiją, kiną, tekstą ir gyvą buvimą. Kūrybiniame procese buvo ieškoma naujų meninių būdų kalbėti apie kūniškumą, grožio standartus, seksualumą, gėdą ir laisvę.
Jų bendradarbiavimas remiasi tarpdisciplininiu požiūriu - skirtingų meno sričių susitikimu, kuriame tekstas ir kūnas tampa lygiaverčiais pasakojimo įrankiais.
Rezidencijos metu kūrėjos analizavo Naomi Wolf knygas „The Beauty Myth“ (Grožio mitas) ir „Promiscuities“ (Paleistuvavimas), kurios tyrinėja, kaip grožio industrija ir kultūrinės normos veikia moters santykį su savo kūnu, seksualumu, gėda ir vidine kontrole. Šie tekstai - kartu su jų pačių patirtimis, moterų liudijimais, intymiais prisiminimais - tapo atspirties taškais naujojo kūrinio vystymui.

Rezidencijos kulminacija – kino, kūno ir atviro pokalbio susitikimas

Penkių dienų kūrybinę rezidenciją Kūrybiškumo centre „Prãgiedruliai“ užbaigė kūrėjų susitikimas su žiūrovais. Pirmoje susitikimų dalyje buvo trumpametražių filmų peržiūra. Tarp pristatytų darbų vakaro metu žiūrovai išvydo du Gretos Grinevičiūtės šokio filmus – „Dance+City. We Will Be After Us“ (2024), sukurtą Lietuvos ir Prancūzijos koprodukcijoje, ir „Šokis tėčiui“ (2023), kurį Greta Grinevičiūtė kūrė kartu su režisiere Marija Kavtaradze.
Po filmų peržiūros užsimezgė diskusija apie tai, ką matėme ekrane – žmonių tarpusavio ryšius, artimųjų santykius, jų sudėtingumą ir tai, kaip asmeninės patirtys tampa kūrybos medžiaga. Nuo filmų ir juose atpažįstamų santykių pokalbis natūraliai grįžo prie pagrindinės rezidencijos temos – kūno.
Kūrėjos pasidalijo rezidencijos metu atlikto tyrimo atradimais, papasakojo, kaip per šias penkias dienas pasistūmėjo jų kūrybinis procesas, kokie klausimai išryškėjo ir kur toliau krypsta jų ieškojimai. Į pokalbį įsitraukė ir susirinkę žiūrovai – išsivystė atvira, gyva diskusija apie kūno supratimą, skirtingus kūniškus potyrius ir tai, kiek daug skirtingų santykių su savo kūnu telpa vienoje temoje.
Rezidencijos pabaiga tapo ne galutiniu tašku, o veikiau tarpine stotele – proga sustoti, pasidalinti tuo, kas atrasta, ir kartu su žiūrovais toliau kelti klausimus, į kuriuos pačios kūrėjos dar tik ieško atsakymų.